DAKARO GIMIMAS

1977 metų pradžioje pasaulis dar nežinojo žodžio „Dakaras“ tokia prasme, kokią jam suteiks istorija. Nebuvo Paryžiaus starto ceremonijos, nebuvo legendinių dykumos etapų ir nebuvo ralio, kuriame mėgėjai galėtų stoti greta gamyklinių komandų.

Buvo Thierry Sabine – prancūzas motociklininkas, kuriam Afrika nebuvo egzotiška dekoracija. Ji buvo vieta, kurioje žmogus gali labai greitai suprasti, kiek mažai reiškia jo planai, kai prieš jį atsiveria šimtai kilometrų tuščios dykumos.

Per Abidjan–Nice ralį Sabine pasiklydo Libijos dykumoje. Jis buvo išgelbėtas kritinėje būklėje. Tačiau svarbiausia buvo tai, kas įvyko po gelbėjimo: vietoje to, kad Afrika liktų nesėkmės prisiminimu, Sabine ją pavertė idėja.

Vėliau oficialioje Dakaro istorijoje šis sumanymas apibūdintas labai paprastai: maršrutas turėjo prasidėti Europoje, pasiekti Alžyrą, kirsti Agadezą ir baigtis Dakare.

Taip atsirado ne viena lenktynių trasa, o kelionė su siužetu: startas pažįstamame Europos mieste, Viduržemio jūra kaip riba, o už jos – Afrika.

Šiandien sunku įsivaizduoti, kiek daug neapibrėžtumo buvo šiame sumanyme. Nebuvo GPS, palydovinio ryšio, skaitmeninių kelio knygų ar modernių medicinos komandų. Organizatorius turėjo įtikinti žmones savo idėja ir kartu įtikinti juos, kad ši idėja nėra savižudiška avantiūra.

Tačiau būtent avantiūros elementas ir buvo projekto stiprybė. Sabine suprato tai, ko dažnai nesupranta tradicinių sporto varžybų organizatoriai: žmones traukia ne vien rezultatas. Juos traukia istorija.

Jo Dakaras turėjo būti atviras skirtingiems žmonėms – ne tik profesionalams. Automobilis galėjo būti paruoštas rimtoje dirbtuvėje, bet galėjo būti ir paprastas automobilis, kurį jo savininkas pats ruošė vakarais po darbo.

Oficiali Dakaro istorija iki šiol išskiria būtent šį principą: Paris-Dakar buvo sumanytas kaip išskirtinis renginys, kuriame vietos buvo ir „bevardžiams“ avantiūristams, ir geriausiems pasaulio vairuotojams.

Kalėdų rytas. Paryžius. Trocadéro aikštė.

Šiandien tokia scena atrodytų kaip milžiniškos sporto šventės pradžia. Tada ji buvo kur kas kuklesnė – ir kartu neįtikėtina. Žmonės susirinko stebėti starto, o už jų nugarų stovėjo Eifelio bokštas. Priekyje buvo Afrika.

Oficialiuose Dakaro istorijos šaltiniuose pateikiami du skaičiai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo prieštaringi: 170 aventiūristų ir 182 transporto priemonės. Paaiškinimas paprastas: 170 buvo užregistruotų vairuotojų ir šturmanų dalyvių laukas, o 182 – visos startavusios transporto priemonės: 80 automobilių, 90 motociklų ir 12 sunkvežimių.

Visi jie startavo į bendrą „scratch“ klasifikaciją. Tuo metu dar nebuvo tokio atskiro, profesionaliai struktūruoto klasių pasaulio, kokį matome šiandien.

Pirmojo Dakaro technika šiandien atrodo beveik neįtikėtina. Tai buvo ne dabartiniai prototipai su anglies pluošto monokokais ir gamyklinėmis serviso komandomis. Tai buvo motociklai, visureigiai ir sunkvežimiai, kurių išgyvenamumą turėjo užtikrinti žmonės.

Istoriniame Dakaro leidinyje tarp pirmojo ralio automobilių minimi Range Rover, Toyota ir Renault 4 Sinpar. Motociklų pasaulyje svarbiausia tapo Yamaha XT500 – motociklas, su kuriuo Cyril Neveu laimėjo pirmąjį Dakarą.

Ir čia slypi viena svarbiausių pirmojo Dakaro pamokų: nebuvo aišku, kas yra „Dakaro automobilis“. Tą automobilį dar reikėjo sugalvoti.

Startas Paryžiuje dar nereiškė, kad dalyviai iš karto atsidūrė dykumoje. Pirmiausia reikėjo nusigauti per Prancūziją, pasiekti Viduržemio jūrą ir keltis į Afriką.

Šiandien tai atrodo kaip logistinis formalumas. 1978–1979 m. tai buvo psichologinė riba. Iki jos – Europos keliai ir pažįstama aplinka. Už jos – žemynas, kuriame kelio sąvoka galėjo reikšti labai daug skirtingų dalykų.

Alžyras tapo pirmuoju tikru įėjimu į Dakaro pasaulį. Toliau laukė Reggane, Tamanrassetas, Nigeris ir Agadezas. Kuo toliau į pietus, tuo labiau varžybos prarado įprasto ralio bruožus.

Šiuolaikiniame Dakare navigacija yra atskira technologinė disciplina. Pirmojoje epochoje jos pagrindas buvo žmogus, žemėlapis, kompasas, kelio knyga ir gebėjimas suprasti vietovę.

Tai iš esmės pakeitė klaidos kainą. Šiandien netinkamas posūkis gali reikšti kelias prarastas minutes. Tada netinkama kryptis galėjo reikšti, kad ekipažas apskritai nebežino, kur yra.

Oficiali Dakaro istorija pabrėžia, kad pirmojo ralio kelionė buvo 10 000 km į nežinomybę. Tai ne reklaminė metafora. Organizatoriai tikrai vedė žmones per vietoves, kuriose orientavimasis buvo viena pagrindinių išgyvenimo sąlygų.

Pirmojo Dakaro istorija turi ir labai gražią sportinę ironiją. Cyril Neveu tapo pirmuoju nugalėtoju, nors nelaimėjo nė vieno atskiro etapo.

Jo Yamaha 500 XT nebuvo tiesiog „greitas motociklas“. Pirmajame Dakare reikėjo išlikti trasoje, nepasiklysti, išsaugoti techniką ir būti ten, kai varžovų klaidos pradeda kauptis.

Oficialūs Dakaro duomenys nurodo, kad Neveu finišavo pirmas bendroje klasifikacijoje, o jo Yamaha 500 XT tapo pirmąja mašina, įrašyta į Dakaro nugalėtojų istoriją. Po beveik trijų savaičių kelionės į Dakarą atvyko tik 74 transporto priemonės.

1979 m. sausio 14 d. Dakaras jau nebuvo vien Sabine'o idėja. Ji tapo realybe.

Į Senegalo sostinę atvyko 74 transporto priemonės. Tarp jų buvo motociklai, automobiliai ir sunkvežimiai. Visi jie keliavo per tą pačią istoriją, nors jų technika, greitis ir galimybės buvo visiškai skirtingi.

Ant Yamaha 500 XT finišavo Cyril Neveu. Jis tapo pirmuoju Dakaro nugalėtoju. Tuo momentu dar niekas negalėjo žinoti, kad šis pirmasis finišas taps pirmu sakiniu vienoje ilgiausių automobilių sporto istorijų.

Dakaras buvo gimęs.