ŽMONĖS, KURIE IŠVAŽIAVO Į NEŽINIĄ

Kalėdų rytą Trocadéro aikštė neatrodė kaip šiuolaikinio Dakaro startas. Nebuvo milžiniško bivako, dešimčių televizijos kamerų ir pasaulinio prekės ženklo logotipų miško. Buvo žmonės, jų automobiliai, motociklai ir viena labai paprasta idėja: važiuoti iš Paryžiaus į Dakarą.

Oficiali Dakaro istorija nurodo 182 startavusias transporto priemones. Kitame oficialiame Dakaro pasakojime vartojamas 170 avantiūristų skaičius. Tai skirtingi skaičiavimo būdai, tačiau abu skaičiai gerai parodo pirmojo starto mastą.

Oficialioje istorinėje statistikoje buvo 80 automobilių, 90 motociklų ir 12 sunkvežimių. Jie turėjo įveikti maždaug 10 000 kilometrų maršrutą per Prancūziją, Alžyrą, Nigerį, Malį ir Senegalą. Pirmasis Dakaras nebuvo žinomas produktas, kurį galima nusipirkti su paruoštu aptarnavimo paketu. Jo dalyviai patys tapo eksperimento dalimi.

Šiandien pirmojo Dakaro istoriją dažniausiai sutraukiame į vieną sakinį: Cyril Neveu laimėjo su Yamaha XT500. Tačiau toks pasakojimas praleidžia svarbiausią dalyką. Neveu buvo tik vienas iš žmonių, kurie pirmąjį ralio reidą pavertė realybe.

Už jo buvo šeima, pagalba, motociklo paruošimas, žmonės, kurie žinojo Afriką, ir konkurentai, kurių vardai vėliau taip pat tapo Dakaro istorijos dalimi. Šalia motociklų važiavo automobiliai ir sunkvežimiai, o kai kurių ekipažų techninis sprendimas buvo toks pat svarbus kaip piloto talentas.

Net gamyklinė Yamaha komanda nebuvo šiandieninė gamyklinė komanda. Christian Rayer savo prisiminimuose aprašo keturių Yamaha pilotų grupę ir techninės pagalbos žmones, kurie turėjo patys užtikrinti, kad motociklai bei jų aptarnavimas išgyventų visą ekspediciją.

Cyril Neveu buvo vos 21 metų. Jo gyvenimo aprašyme nebuvo to, ką šiandien pavadintume Dakaro superžvaigždės profiliu. Jis turėjo enduro patirties ir buvo dalyvavęs Abidjan–Nice ralyje, tačiau pirmasis Paris–Dakar buvo visiškai naujas išbandymas.

Dar svarbiau – Neveu neturėjo didžiulės gamyklinės programos. Jis į startą atėjo su privačia Yamaha XT500 ir pagalba iš savo šeimos. Pats vėliau pasakojo, kad pinigai buvo svarbus faktorius renkantis techniką. XT500 jam buvo pažįstama, patikima, turėjo sukimo momentą ir nevartojo pernelyg daug degalų.

Jo pasirinkimas pasirodė esąs beveik idealus. Neveu važiavo ne taip, kaip šiandien įsivaizduojame sprinto lenktynininką. Jis rinko kilometrus, vengė nereikalingos rizikos ir laukė, kol varžovai padarys klaidų. Tai buvo ne efektas, o disciplina.

Šaltiniai nurodo, kad Neveu nelaimėjo nė vieno iš 14 etapų, tačiau sausio 14-ąją Dakarą pasiekė pirmas. Tai viena svarbiausių pirmojo Dakaro pamokų: ralio reide laimėti galima ne tada, kai esi greičiausias, o tada, kai tavo technika ir sprendimai yra pakankamai geri visą kelią.

Jeigu Neveu pergalę būtų galima nurašyti sėkmei, antra vieta tą pačią dieną ant Yamaha XT500 būtų daug sunkiau paaiškinama. Gilles Comte finišavo antras, taip pat su XT500, ir tapo vienu iš Yamaha Sonauto-BP komandos pagrindinių vardų.

Christian Rayer savo atsiminimuose aprašo tuometinę Yamaha grupę: Gilles Comte startavo numeriu 2, Rayer – numeriu 3, Rudy Potisek – numeriu 4, o Jean-Claude Olivier – numeriu 5. Motociklų paruošimą ir pagalbą trasoje vykdė Maingret broliai, naudoję Unimog, o kitą pagalbos grandį sudarė Dominique Rochette ir Hubert Rigal su Range Rover.

Tai labai svarbi detalė. Pirmasis Dakaras jau rodė būsimos disciplinos kryptį: nugalėtoją kūrė ne vien motociklas. Reikėjo visos sistemos – piloto, mechanikų, atsarginių dalių, kuro, transporto ir žmonių, galinčių priimti sprendimą tada, kai kažkas sugenda toli nuo civilizacijos.

Christian Rayer buvo vienas iš keturių tuometinės Yamaha komandos pilotų. Jo pasakojimas leidžia pamatyti pirmąjį Dakarą ne iš rezultatų lentelės, o iš mechaniko ir piloto akių.

Rayer prisimena, kad Yamaha TT500 motociklai buvo specialiai ruošiami Paryžiaus–Dakaro išbandymui. Jie gavo didesnį kuro baką, patogesnę sėdynę, pakeistą pakabą, YZ tipo priekinę šakę, KONI amortizatorius, galinį bagažą ir kitus pakeitimus. Tai buvo ne tiesiog serijinis motociklas su numeriu ant šono.

Pagalba taip pat buvo organizuota iš anksto: Maingret broliai rūpinosi technine pagalba su Unimog, o kita pagalbos grandis keliavo Range Rover. Komandos struktūra dar buvo maža, tačiau jos principas jau buvo toks pats, kuris vėliau taps profesionalaus Dakaro pagrindu: lenktyniauja ne tik tas, kuris sėdi ant motociklo.

Šiandien tai atrodo savaime suprantama. 1978-aisiais tokia ekspedicija dar buvo rizikingas eksperimentas.

Philippe Vassard pirmojo Dakaro galutinėje įskaitoje užėmė trečią vietą su Honda. Tačiau jo istorijoje svarbiausia ne vien podiumas.

Septintajame etape, važiuojant iš Bamako į Nioro du Sahelį, trasos sąlygos ir navigacija smarkiai išretino gretas. Istoriniame Dakaro leidinyje nurodoma, kad Vassard buvo vienintelis motociklininkas, pasiekęs finišą per pradinį organizatorių nustatytą laiką.

Tuomet Thierry Sabine priėmė sprendimą keisti laiko limitą. Tai šiandien gali atrodyti kaip ginčytinas sprendimas, tačiau jis atskleidžia, koks jaunas buvo pats Dakaras. Organizatorius dar neturėjo dešimtmečių patirties, pagal kurią galėtų tiksliai įvertinti, ką reiškia vienas ar kitas laiko limitas Afrikos trasoje.

Vassard rezultatas liko istorijoje, bet bendroje įskaitoje pirmosios trys vietos vis tiek atiteko Cyril Neveu, Gilles Comte ir Philippe Vassard. Šalia sporto čia gimė ir dar vienas Dakaro bruožas: taisyklės turėjo būti pritaikytos realybei, o realybė dažnai buvo žiauresnė, nei buvo galima numatyti Paryžiuje.

Jeigu pažvelgtume į pirmojo Dakaro dešimtuką, iškart matytume, kiek skirtingų idėjų susitiko vienoje trasoje. Ketvirtą vietą užėmė Alain Génestier, Joseph Terbiaut ir Jean Lemordant su Range Rover V8. Penkti buvo Claude ir Bernard Marreau su Renault 4 Sinpar.

Šie automobiliai šiandien atrodo visiškai skirtingi, tačiau Dakare jų užduotis buvo ta pati: išlikti važiuojančiais. Range Rover suteikė visureigiui reikalingą pravažumą ir erdvę ekipažui, o Marreau brolių Renault 4 parodė, kad ralio reide ne visada reikia milžiniško variklio ar brangaus prototipo.

Pirmojo Dakaro rezultatai ypač įdomūs todėl, kad nebuvo atskiros „motos“ ir „auto“ kovos tokia forma, kokią žinome šiandien. Visos kategorijos buvo sujungtos į vieną bendrą klasifikaciją. Motociklas galėjo aplenkti automobilį ne tik trasoje, bet ir galutinėje istorijos eilutėje.

Todėl Neveu pergalė su XT500 buvo dar įspūdingesnė: jis nugalėjo ne tik kitus motociklininkus, bet visą pirmojo Dakaro technikos pasaulį.

Pirmajame Dakare startavo ir moterys. Tarp jų buvo Martine de Cortanze, kuri su Honda 250 XLS pasiekė Dakarą ir galutinėje klasifikacijoje užėmė 19 vietą.

Ši detalė svarbi ne tik kaip statistika. Pirmasis Dakaras nuo pat pradžių pritraukė žmones, kurie norėjo įrodyti ne vien technikos, bet ir savo pačių ribas. Moterų dalyvavimas nebuvo vėliau pridėtas priedas prie istorijos – jis buvo jos dalis nuo pirmojo leidimo.

Istoriniame Dakaro vadove nurodoma, kad 1979 m. startavo septynios moterys. Tai dar vienas priminimas, kad pirmasis Dakaras buvo platesnis už profesionalų autosportą: jame tilpo labai skirtingos patirtys, motyvai ir žmonės.

Hubert Auriol pirmąjį Dakarą taip pat baigė – Yamaha XT500 jis užėmė 12 vietą. Vėliau jis taps viena svarbiausių Dakaro istorijos figūrų, tačiau 1979-aisiais dar buvo vienas iš daugelio žmonių, bandančių suprasti, ką iš tikrųjų reiškia šios lenktynės.

Dar vienas įdomus vardas – Christian Rayer, Yamaha pilotas, finišavęs aštuntas. Jo pasakojimai apie pirmąją komandą šiandien vertingi todėl, kad parodo ne vien rezultatą, bet ir kasdienę ekspedicijos mechaniką: motociklų paruošimą, pagalbos automobilius, atsargines dalis ir nuolatinį bandymą išlikti.

O pirmojo Dakaro viršuje buvo ne tik motociklai. Dešimtuke tilpo italų Fiat Campagnola, Toyota BJ, Range Rover, Renault 4 Sinpar ir kiti automobiliai bei motociklai. Tai buvo technikos kryžkelė, kurioje niekas dar nežinojo, kuri koncepcija taps nugalėtoja.

Pirmajame Dakare technikos patikimumas buvo ne komforto klausimas. Tai buvo išlikimo strategija. Sugedęs motociklas nebuvo tiesiog problema, kurią galima išspręsti po dešimties minučių. Pagalba galėjo būti labai toli, o dienos maršrutas – dar nesibaigęs.

Navigacija taip pat veikė kitaip nei šiandien. Nebuvo GPS, kuris parodytų, kad nuo kelio nukrypai keliasdešimt metrų. Buvo žemėlapis, kompasas, kelio knyga ir žmogaus gebėjimas suprasti vietovę. Klaida galėjo kainuoti ne sekundes, o valandas.

Dėl to pirmojo Dakaro rezultatai tokie įdomūs. Laimėjo ne tas, kuris vieną dieną atrodė nepralenkiamas. Laimėjo tas, kuris sugebėjo išsaugoti visą paketą: žmogų, techniką, navigaciją ir psichologiją.

Sausio 14-ąją pirmasis Dakaras pasiekė finišą Senegale. Iš 182 startavusių transporto priemonių finišavo 74. Vien šis santykis pasako daug daugiau nei bet kuri reklaminė frazė apie ekstremalų ralį.

Pirmas buvo Cyril Neveu su Yamaha XT500. Antras – Gilles Comte, taip pat Yamaha XT500. Trečias – Philippe Vassard su Honda. Toliau rikiavosi Range Rover, Renault 4 Sinpar, Honda, Fiat, Toyota ir kiti automobiliai bei motociklai.

Tačiau svarbiausia buvo ne pati lentelė. Finiše stovėjo žmonės, kurie tris savaites gyveno pagal kelią, kurio niekas prieš juos nebuvo išbandęs kaip Dakaro trasos. Jie jau žinojo, ką reiškia smėlis, nuovargis, klaidingas posūkis, techninis gedimas ir sprendimas tęsti tada, kai paprasčiau būtų sustoti.

1979 m. Dakaras sukūrė ne tik pirmąjį nugalėtoją. Jis sukūrė pirmąją Dakaro žmonių kartą.