Šiame straipsnyje nagrinėjama serijinio „Renault 4“ modelių šeima. Konkretaus 1979 m. „Renault 4 Sinpar“ lenktyninio automobilio specifikacijos pateikiamos tik ten, kur pavyko patikrinti šaltinius. Vėlesnių versijų parametrai jam automatiškai nepriskiriami.
Automobilis, nuo kurio prasideda mūsų technikos tyrimas
„Renault 4“ Dakaro istorijoje įdomus ne todėl, kad buvo nuo pradžių kuriamas lenktynėms. Priešingai: tai universalus, pigus, paprastai prižiūrimas šeimos ir darbo automobilis, iš kurio privačių entuziastų rankose buvo sukurtas vienas pirmųjų Paryžiaus–Dakaro istorijoje reikšmingų lenktyninių egzempliorių. Norint suprasti Claude’o ir Bernardo Marreau naudotą 1979 m. „Renault 4 Sinpar“, pirmiausia reikia suprasti patį serijinį „Renault 4“.
1. Projekto gimimas: 1956–1961 m.
1950-ųjų antroje pusėje „Renault“ ieškojo universalaus automobilio, tinkamo ir miestui, ir kaimui, ir komerciniam naudojimui. Šią kryptį formavo tuometis įmonės vadovas Pierre’as Dreyfusas. Nuo 1956 m. vystytas projektas 112, viduje dar vadintas „350“ pagal planuotą kainą, siekė sukurti ne prašmatnų, o praktišką ir erdvų automobilį. „Renault“ istoriniame leidinyje jis pristatomas kaip automobilis, kurio konstrukciją formavo siekiama kaina ir naudojimo universalumas, o ne vien stilius.
1961 m. spalio mėn. „Renault 4“ buvo parodytas Paryžiaus automobilių parodoje. Ankstyvoji gama apėmė labai supaprastintą R3 su 603 cm³ varikliu, R4 su 747 cm³ ir patogesnį R4L, taip pat su 747 cm³ jėgaine. Nuo pat pradžių buvo numatytos ir komercinės kėbulo versijos.
2. Kas buvo neįprasta konstrukcijoje?
Serijinio „Renault 4“ vertę lėmė ne viena išskirtinė detalė, o visuma. Tai priekiniais ratais varomas automobilis su išilgai sumontuotu varikliu, kuris yra už priekinės pavarų dėžės. Kėbulas varžtais tvirtintas prie atskiros platforminės konstrukcijos. Dviejų tūrių kėbulas ir galinis atidaromas dangtis leido per trumpą bendrą ilgį sukurti didelę panaudojamą erdvę.
Nepriklausoma torsioninė pakaba leido suderinti pakankamai didelę ratų eigą su žemu krovimo slenksčiu. Galinėje dalyje naudoti horizontaliai sumontuoti amortizatoriai. Istoriniame „Renault“ leidinyje šie sprendimai tiesiogiai siejami su automobilio gebėjimu važiuoti prastais keliais ir išlikti praktiškam. Tačiau iš šios serijinės konstrukcijos savaime neįmanoma spręsti apie 1979 m. Marreau automobilio faktinę pakabos eigą ar amortizatorių skaičių – reikalingi būtent lenktyninės versijos šaltiniai.
3. Variklių gama: ką iš tikrųjų reiškia „Renault 4“?
Per ilgą modelio istoriją „Renault 4“ gamoje buvo naudojami skirtingo darbinio tūrio keturių cilindrų benzininiai varikliai. „Renault Histoire & Collection“ retrospektyvus leidinys nurodo šešias pagrindines talpas: 603, 747, 782, 845, 956 ir 1 108 cm³. Tai visos modelio gamos sąrašas, ne vienos transporto priemonės ir ne vienų metų variklio specifikacija.
| Darbinis tūris | Serijinės gamos kontekstas | Patikros pastaba |
|---|---|---|
| 603 cm³ | Pradinė 1961 m. R3 versija | R3 nėra tapatus visoms R4 versijoms |
| 747 cm³ | 1961 m. R4 ir R4L | Vėliau keitėsi gama ir rinkos |
| 782 cm³ | Į gamos raidą pateko 1971 m. | Tiksli konkrečios rinkos ir modifikacijos pradžia nustatoma atskirai |
| 845 cm³ | Nuo 1962 m. „Super“ versijos; naudotas ir kitose gamose | Ne visos 845 cm³ versijos vienodos |
| 956 cm³ | Vienas iš vėlyvosios „Renault 4“ gamos variantų | Metai ir rinka bus detalizuojami pagal gamyklinius katalogus |
| 1 108 cm³ | 1978 m. pristatyta GTL versija | Nepainioti su Marreau lenktyninio automobilio varikliu |
1978 m. „Renault 4 GTL“ gavo 1 108 cm³ variklį, jau naudotą kituose „Renault“ automobiliuose. „Renault“ archyve pažymėta, kad jo alkūninis velenas turėjo penkis pagrindinius guolius, kai ankstesnės mažesnės gamos konstrukcijos turėjo tris. Tai konkretus ilgaamžiškumui svarbus konstrukcinis skirtumas, tačiau iš jo vieno negalima apskaičiuoti variklio tarnavimo laiko ar Dakaro variklio patikimumo.
4. Pavarų dėžė ir važiuoklės raida
Pradinės 1961 m. versijos naudojo trijų pavarų mechaninę dėžę. Per gamybos laikotarpį pavarų dėžės ir jų sinchronizavimo sprendimai keitėsi; „Renault“ oficiali retrospektyva nurodo, kad 1973 m. daugumai modelių pradėta naudoti „Renault 6“ pavarų dėžė, išskyrus tam tikrą komercinę versiją. Todėl sakyti, kad visi „Renault 4“ turėjo vieną konkrečią transmisiją, būtų netikslu.
Nuo 1960-ųjų bendrovė SINPAR („Société Industrielle de Production et d’Adaptation Rhodanienne“) siūlė keturių varančiųjų ratų pritaikymus. Tai svarbu Dakaro istorijoje: Marreau brolių automobilio pavara neturėtų būti aiškinama kaip gamyklinės įprastos priekiniais ratais varomos „Renault 4“ konstrukcijos dalis. Atskirame technikos žinyno straipsnyje bus išnagrinėta Sinpar perdavimo dėžės, pavaros į galinius ratus ir diferencialų konfigūracija, remiantis konkrečiais dokumentais.
5. Gamyba, rinkos ir pardavimai
Oficialus „The Originals Renault Museum“ nurodo 8 135 424 pagamintus „Renault 4“ automobilius ir prekybą daugiau nei 100 šalių. Jo internetinis puslapis mini 29 gamybos ir surinkimo valstybes, o paties gamintojo archyvinio leidinio antrasis tomas – 28, įskaitant Prancūziją. Šis šaltinių skirtumas nepanaikinamas spėjant. Dažniausiai nurodomas gamybos laikotarpis yra 1961–1992 m., tačiau „Renault“ archyvas pažymi, kad kai kuriuose Maroko ir Slovėnijos padaliniuose surinkimas tęsėsi iki 1994 m. Tai padėjo užtikrinti jo pasaulinį paplitimą, pigų aptarnavimą ir dalinių automobilių bei agregatų prieinamumą skirtingose šalyse.
Skaičių svarbu vadinti tuo, kuo jis yra: tai gamintojo nurodyta bendra pagamintų automobilių apimtis. Ji neturi būti be papildomų šaltinių naudojama kaip kiekvienų metų pardavimo statistika ar vien Prancūzijos rinkos pardavimai. Ateityje pridėsime gamybos po metus bei regionus lenteles, kai turėsime oficialių duomenų.
6. Svarbiausių techninių pakeitimų chronologija: 1961–1992 m.
„Renault 4“ keitėsi ne vien kosmetiškai. Kai kurie atnaujinimai paveikė transmisijos mechaniką, stabdymą, variklio konstrukciją ar eksploatacinį saugumą. Todėl vienišas žodis „Renault 4“ techninėje lentelėje nėra pakankamas: būtina žinoti konkrečius gamybos metus, modelio modifikaciją ir rinką.
| Metai | Dokumentuotas pasikeitimas | Techninė reikšmė |
|---|---|---|
| 1961 | R3 (603 cm³), R4 ir R4L (747 cm³), trijų pavarų mechaninė dėžė | Mažų variklių ir bazinės transmisijos pradinis etalonas. |
| 1962 | „Super“ versijos raida; dalyje gamos atsiranda 845 cm³ variklis. SINPAR pritaiko keturių ratų pavarą. | Pradžia konversijoms, kurios vėliau sudomino bekelės entuziastus. |
| 1963 | Visiškai sinchronizuota mechaninė pavarų dėžė | Lengvesnis pavarų perjungimas; tai dar ne keturių pavarų dėžės atsiradimas. |
| 1967 | Keturių pavarų mechaninė dėžė | Platesnis perdavimo santykių pasirinkimas. Sinchronizavimas ir pavarų skaičius yra skirtingos savybės. |
| 1970 | Priekiniai saugos diržai; perėjimas nuo 6 V prie 12 V elektros įrangos | Eksploatavimo sauga ir elektros sistemos standartizavimas. |
| 1971 | 747 → 782 cm³ gamos pokytis; 845 cm³ padidintos talpos furgonas | Skirtinga automobilio ir komercinio modelio variklių komplektacija. |
| 1973 | Didelei gamos daliai pritaikoma „Renault 6“ pavarų dėžė | Atnaujintas transmisijos agregatas, su nurodyta išimtimi 400 kg furgonui. |
| 1978 | GTL gauna 1 108 cm³ variklį su penkiais pagrindiniais alkūninio veleno guoliais | Konstrukcinis skirtumas, aktualus apkrovoms ir ilgaamžiškumo analizei. |
| 1983 | Priekiniai diskiniai stabdžiai, atnaujintas pagrindinis stabdžių cilindras | Pakinta serijinio automobilio stabdymo sistemos konstrukcija. |
| 1986 | „Clan“ ir „Savane“ tampa pagrindinėmis paskutinėmis versijomis | Vėlyvųjų modelių komplektacijos skiriasi nuo 1970-ųjų R4. |
| 1992 | „Bye-Bye“ ribotos serijos pabaiga, gamybos uždarymo paskelbimas | Atskirti 1992 m. oficialią pabaigą nuo kai kurių rinkų surinkimo iki 1994 m. |
Šios datos nurodytos pagal gamintojo „Histoire & Collection“ archyvinio leidinio pirmojo tomo 14–22 p. Jos apibūdina gamą, ne visų eksporto rinkų pokyčius tą pačią dieną.
7. Variklių skirtumai: ne tik darbinis tūris
603, 747, 782, 845, 956 ir 1 108 cm³ skaičiai nusako cilindrų darbinį tūrį, bet ne visišką techninį tapatumą. Skirtingi agregatai turi skirtingus variklių šeimos pavadinimus, bloko konstrukciją, alkūninio veleno atramas, kuro tiekimo įrangą ir transmisijos pritaikymą. Eksporto rinkose skyrėsi ir komplektacijos. Net vienodo 845 cm³ darbinio tūrio varikliai gali būti susiję su skirtingais gamybos etapais bei komponentų versijomis.
Techninės literatūros pradžiai galima identifikuoti dvi pagrindines šeimas: ankstyvąją „Billancourt“ ir vėlesnę „Cléon-Fonte“ (dar vadinamą „Sierra“) konstrukciją. Specializuotas „Mecatechnic“ modelių katalogas nurodo R1121 R3 versiją su 603 cm³ 690 tipo varikliu; R1120 su 747 cm³ 680; R1126 su 782 cm³ 839-06; R1123 su 845 cm³ 800 ar B1B; R1128 GTL su 1 108 cm³ 688-12; R112C „Savane“ su 956 cm³ C1C. Tai antrinio techninio katalogo grupavimas, kurį atskiroje versijų duomenų bazėje reikės sutikrinti su originaliais gamintojo remonto ir dalių katalogais.
Galių taip pat negalima aklai lyginti: istoriniuose kataloguose pasitaiko AG pagal SAE ir DIN standartus, taip pat fiskalinės galios kategorijos. Pavyzdžiui, „4 CV“ modelio žymėjimas nėra 4 arklio galių variklis. Todėl būsimos versijų lentelės stulpeliai bus atskiri: cilindrų tūris, konstrukcijos kodas, nominalioji galia su matavimo standartu, sukimo momentas ir konkretūs gamybos metai.
1978 m. GTL penkių atramų alkūninis velenas neturėtų būti interpretuojamas kaip įrodymas, kad to modelio variklis būtinai turėjo ilgesnę tarnavimo trukmę visomis sąlygomis. Didesnis atramų skaičius keičia veleno apkrovų ir deformacijų sąlygas, bet patikimumą taip pat lemia tepimas, apkrovos, komponentų kokybė ir eksploatacija.
8. Kiek „Renault 4“ buvo pagaminta ir kur?
Apibendrintas 8 135 424 modelių šeimos kiekis yra pagrindinis gamintojo nurodomas rodiklis. Jis apima skirtingas kėbulo ir komercines versijas, o ne vien keturdurius lengvuosius automobilius. „Renault“ antrajame archyviniame tome pateikia atskirus rinkų ir gamyklų duomenis, todėl bent dalį gamybos bei pardavimų statistikos galime pateikti konkrečiais, neapibendrintais skaičiais.
| Valstybė / rinka | Gamintojo dokumentuotas kiekis | Kas tiksliai skaičiuojama |
|---|---|---|
| Prancūzija ir kitos šalys | 8 135 424 | Bendra visos „Renault 4“ šeimos pagamintų vienetų suma pagal „Renault“. |
| Argentina | 157 315 | Pagaminti automobiliai: 148 170 keleivinių versijų ir 9 145 komercinės, įskaitant 173 pikapus. |
| Ispanija | 403 213 + 396 704 | 403 213 keleiviniai automobiliai (1963–1989) ir 396 704 furgonai (iki 1991 m. rugpjūčio). |
| Buvusi Jugoslavija, Liubliana | 575 960 | Renault archyve 1973–1992 m. nurodyta „Renault 4“ gamyba. |
| Kolumbija, SOFASA | 97 050 | Iki 1992 m. pagamintų šio modelio automobilių bendras kiekis. |
| Italija (1980 m.) | 40 238 | Vienų metų pardavimai Italijoje, ne gamyba šioje šalyje. |
Šaltinis: „Renault 4 – Universelle et sportive“, 2 tomas, 4–6, 12 p. Geografinių regionų skaičiai nėra nepriklausomai sumuojami į atskirą naują globalų rezultatą – bendrą kiekį jau pateikia gamintojas.
Gamyba ir pardavimai nėra sinonimai. Vienoje šalyje automobiliai galėjo būti surenkami, bet parduodami kitoje, o kitur – importuojami iš Prancūzijos. Tolimesnėms rinkoms „Renault“ naudojo CKD (angl. completely knocked down) – vietiniam surinkimui skirtus komponentų komplektus. Tai paaiškina, kodėl gamybos / surinkimo šalies, pardavimų rinkos ir variklio komplektacijos identifikavimas yra atskiri tyrimo uždaviniai.
Gamintojo dokumentuose yra vidinis skaičiaus neatitikimas: dabartinis „The Originals“ puslapis mini 29 šalis, o retrospektyvinio leidinio II tomo 26 p. – 28 gamybos ar surinkimo valstybes, įskaitant Prancūziją. Iki kol bus aišku, kas priskirta surinkimui ir kurios laikotarpio ribos naudotos, sąžininga pateikti abu variantus, jų nenutylint.
Taip pat reikia atskirti dvi pabaigos datas. „Renault“ pranešė apie modelio gamybos pabaigą 1992 m. gruodžio 3 d., tačiau istorinis gamyklos leidinys atskirai nurodo Maroke ir Slovėnijoje tęstą surinkimą iki 1994 m. Skaičius „8 135 424“ pateikiamas kaip oficialus bendras dydis; be atskiro apskaitos dokumento nespekuliuosime, kurių metų regioniniai paskutiniai egzemplioriai tiksliai įtraukti.
9. Serijinio modelio ir Dakaro konstrukcijos riba
Gamyklinis automobilis buvo priekiniais ratais varomas, su universalia krovimo erdve, torsionine pakaba ir atskiros platformos konstrukcija. Sinpar specializuota konversija pakeitė jėgos perdavimą galiniams ratams, o Marreau brolių lenktyninio automobilio ruošimas turėjo papildomus tikslus: važiuoti bekelėje su didesnėmis apkrovomis, mažiau strigti ir ištverti ilgus ruožus.
1979 m. Nr. 131 duomenyse specializuotas archyvas nurodo iš „Renault 5 TS“ kilusį variklį, išplėstą maždaug iki 1,4 l. 1980 m. Nr. 120 archyve minimas „Renault 5 Alpine Group 2“ pagrindo variklis, pakeista važiuoklė ir papildomi amortizatoriai. Tai du skirtingi istoriniai metų įrašai. Kadangi antriniai autoriai nesutaria dėl galios ar skirtingų projektų dalių, tikslių 1979 m. AG bei apkrovų lentelę pateiksime atskiroje lenktyninio automobilio kortelėje tik surinkę pakankamai pirminių šaltinių. Būtent todėl serijinio „Renault 4“ 1 108 cm³ GTL variklis neturi būti pristatytas kaip Marreau 1979 m. agregatas.
Šio serijinio automobilio raidos pasakojimas yra svarbus Dakarui: matome, kuriuos konstrukcinius privalumus lenktynininkai galėjo pasitelkti ir kuriuos apribojimus jiems reikėjo kompensuoti papildomomis modifikacijomis. Tačiau technologinė išvada ir istorinė konkretaus bolido specifikacija nėra tas pats teiginys.
10. Kiti susiję skaitymai
Norint suprasti pirmojo 1978–1979 m. Dakaro chronologiją, rezultatus ir technines aplinkybes, verta pradėti nuo jau publikuotų Dakaro gimimo ir pirmųjų dalyvių apžvalgų. Mechaninių sprendimų kontekstą pateikia Dakaro technikos įvadas. Išsami 1979 m. „Renault 4 Sinpar“ techninė kortelė bei Claude’o ir Bernardo Marreau biografijos šiuo metu ruošiamos atskirai.
11. Nuo miesto transporto iki išbandymų Afrikoje
„Renault 4“ universalumas skatino keliones už asfaltuotų kelių ribų dar iki Dakaro gimimo. Claude’as ir Bernard’as Marreau 1960-ųjų pabaigoje keliavo Afrikoje ir kitur, įgijo mechanikos bei navigavimo patirties. Pirmojo Dakaro startui jie patys paruošė „Renault 4“ su „Sinpar“ keturių varančiųjų ratų perdava. 1979 m. jų ekipažas bendroje įskaitoje finišavo penktas ir buvo antras tarp automobilių, nusileidęs „Range Rover“ ekipažui.
Automobilio reikšmė slypėjo ne tame, kad visi standartiniai „Renault 4“ prilygo galingesniems visureigiams, o tame, kaip sumanus konkrečios mašinos paruošimas ir patyrusių ekipažo narių darbas leido konkuruoti dykumoje. Atskiroje 1979 m. „Renault 4 Sinpar“ kortelėje turi būti nagrinėjamas būtent tuo metu naudotas variklis, transmisija, pakaba, svoris, ratai ir papildomos degalų atsargos. Kol šaltiniai dėl variklio donorės versijos nėra iki galo suderinti, tiksli jo specifikacija bus pažymėta kaip tikrintina.
7. Ką šis automobilis padeda suprasti apie Dakaro evoliuciją?
Pradinė modelio konstrukcija rodo, nuo ko ankstyvasis Dakaras prasidėjo: kasdieniams poreikiams skirtų automobilių pagrindu sukurti individualūs lenktyniniai projektai. Vėlesni metai leidžia tyrinėti, kaip atsirado specializuoti 4×4 sprendimai, didesnės degalų talpos, geresnės pakabos ir sudėtingesnis komandų techninis aptarnavimas. Tačiau kiekvienam teiginiui apie konkrečią naujovę turime patikrinti metus ir pirmuosius dokumentuotus jos panaudojimo atvejus.
Numatyti susiję enciklopedijos įrašai
- 1978–1979 m. pirmasis Dakaras (centrinis metų įrašas).
- 1979 m. „Renault 4 Sinpar“, starto Nr. 131 – konkrečios lenktyninės modifikacijos kortelė.
- Claude Marreau – vairuotojo biografija.
- Bernard Marreau – šturmano biografija.
- „Sinpar“ 4×4 sistema – konstrukcijos ir veikimo principo analizė.
Šaltiniai ir faktų ribos
- Renault, The Originals Museum, „Renault 4“ – gamyba, rinkos, konstrukcija, modelio sumanymas.
- Renault Histoire & Collection, „Renault 4 – Genèse et évolution“, p. 6, 14, 20–22 – architektūra, modelių ir transmisijų raida.
- Renault Histoire & Collection, 50 metų komunikacijos leidinys – variklių gamos retrospektyva (tikslūs metų / rinkų įrašai dar tikrintini).
- Dakaro organizatorius, Marreau brolių retrospektyva – lenktynės ir automobilio paruošimas.
- Dakardantan, 1979 m. „Renault 4 Sinpar“ ekipažas Nr. 131 – starto numeris, dalyviai ir rezultatas; tai specializuotas antrinis šaltinis.
- Renault Histoire & Collection, „Renault 4 – Universelle et sportive“, 2 tomas – 4–6, 12 ir 26 p.: rinkų pardavimai, regioninė gamyba, CKD surinkimas ir 28/29 valstybių skaičiaus neatitikimas.
- Mecatechnic, „Renault 4L engine options“ – variklių kodų ir skirtingų versijų orientacinis katalogas, techniniai kodai dar tikrintini pagal originalius gamyklos detalių katalogus.
- Dakardantan, 1980 m. Marreau automobilis Nr. 120 – svarbus skirtingų 1979 ir 1980 m. konstrukcijų atskyrimas.
Atviri tyrimo klausimai: kai kurių serijinių variklių kodų pasiskirstymas pagal šalis; pilni gamybos ir pardavimo pagal metus duomenys; 28/29 valstybių skaičiavimo metodika; pirminiai 1979 m. Nr. 131 konstrukcijos brėžiniai ir techninė dokumentacija. Kai bus gauta daugiau įrodymų, straipsnis bus atnaujintas, išsaugant jo pakeitimų istoriją. Istorinės nuotraukos nepridėtos, kol nepatvirtintos teisės jas publikuoti.