1978 m. gruodžio 26 d. Paryžiuje prasidėjo pirmasis Paryžiaus–Dakaro ralis. Dalyvių laukė kelionė per Europą ir Afriką iki Senegalo – tūkstančiai kilometrų keliais, akmenuotais takais ir dykumos smėliu. Tarp startavusių motociklų, automobilių ir sunkvežimių buvo naudotas „Range Rover“, pažymėtas 162 numeriu. Juo važiavo trys prancūzai: Alainas Génestier, Josephas Terbiaut ir Jeanas Lemordant.
1979 m. sausio 14 d. jie finišavo ketvirti bendrojoje įskaitoje ir tapo geriausiai pasirodžiusiu automobilių ekipažu. Pirmąsias tris vietas užėmė motociklininkai – pirmajame Dakare skirtingų rūšių transporto priemonės dar buvo vertinamos bendrojoje įskaitoje. [1]
Ekipažas, pažinojęs Afriką
Vairuotojas Alainas Génestier nebuvo profesionalus gamyklinės komandos lenktynininkas. Jis gyveno Dramblio Kaulo Krante ir dirbo bendrovėje, tiesusioje elektros linijas. Darbo reikalais nuolat važinėdamas Afrikos keliais įgijo bekelėje naudingos patirties. Be to, dalyvavo automobilių raliuose, tarp jų – Bandamos varžybose. Anksčiau vairavo „Datsun“ automobilius, o Abidžano–Nicos ralį buvo įveikęs serijiniu, dviem ratais varomu „Peugeot 504“. [2] [3]
Génestier darbdavys Josephas Terbiaut ketino finansuoti dalyvavimą kitame ilgų nuotolių ralyje. Šiam renginiui neįvykus, vyrai pasirinko naująjį Paryžiaus–Dakaro maršrutą. Prie jų prisidėjo Jeanas Lemordant – automobilių mechanikas ir ankstesnių Génestier varžybų bendražygis. Jis paruošė automobilį ir lenktynėse rūpinosi jo technine būkle.
Ankstesnės kelionės buvo atskleidusios dviem ratais varomos technikos trūkumus sunkioje bekelėje. Todėl Génestier pasirinko visureigį. Prancūzijoje įsigytas naudotas „Range Rover“ buvo nuvežtas į Lemordant dirbtuves netoli Paryžiaus. Tai nebuvo didelis gamyklinis projektas: trijų žmonių komandai teko kliautis turimomis lėšomis, mechanikos žiniomis ir pačių gabenamomis atsarginėmis dalimis. [3]
Kodėl pasirinktas „Range Rover“
1970 m. pristatytas pirmosios kartos „Range Rover“ buvo kuriamas taip, kad gebėtų patogiai važiuoti asfaltu, bet neprarastų visureigio pravažumo. Jame buvo montuojamas 3,5 litro benzininis V8 variklis, naudojama nuolatinė keturių ratų pavara, standieji tiltai su sraigtinėmis spyruoklėmis ir visų ratų diskiniai stabdžiai. Visa tai buvo serijinio automobilio konstrukcijos dalis – ne specialiai Dakarui sukurti sprendimai. [4]
Ankstyvajame „Range Rover“ buvo naudojama keturių laipsnių mechaninė LT95 pavarų dėžė su paskirstymo dėže. Pastaroji turėjo įprastą ir žeminantį pavarų diapazonus. Žeminantis perdavimas leisdavo automobiliui lėtai judėti sunkiu gruntu, ratams perduodant didesnį sukimo momentą. [5]
Nuolatinė keturių ratų pavara turėjo centrinį diferencialą, leidžiantį priekiniam ir galiniam tiltams suktis skirtingu greičiu. Tai svarbu važiuojant posūkiais. Bekelėje diferencialą buvo galima užblokuoti, kad vienam tiltui praradus sukibimą kitas vis tiek galėtų perduoti traukos jėgą. Vis dėlto centrinio diferencialo blokavimas nesujungia visų keturių ratų į vieną standžią pavaros sistemą: kiekviename tilte išlieka atskiras diferencialas.
Sraigtinės spyruoklės suteikė ratams gana didelę vertikalią eigą. Tai padėjo padangoms išlaikyti sąlytį su nelygiu paviršiumi, tačiau standžiųjų tiltų korpusai liko palyginti žemai. Giliose provėžose toks visureigis vis tiek galėjo pakibti ant važiuoklės. Būtent ši konstrukcijos savybė vėliau tapo lemtinga 162 numeriu pažymėtam automobiliui.
Kaip automobilis buvo paruoštas startui
Lemordant nesiekė didinti V8 galios. Vietoje to pasirūpino, kad automobilis būtų tinkamas ilgai kelionei be nuolatinės išorinės pagalbos. Salone atsirado trys sėdynės, buvo sumontuotas papildomas degalų bakas ir priekinė gervė, sustiprinta vairo slopinimo sistema. Šios modifikacijos buvo skirtos ilgesniam savarankiškam važiavimui ir pagalbai sudėtingoje vietovėje, o ne didesniam maksimaliam greičiui. [3]
Papildomas bakas leido rečiau ieškoti degalų, bet kartu didino automobilio masę. Gervė turėjo padėti išsivaduoti įklimpus. Vairo slopintuvai mažino staigius smūgius, nuo priekinių ratų perduodamus vairavimo mechanizmui. Vairo slopintuvas nėra pakabos amortizatorius: jis nekeičia pakabos eigos ir nepadidina prošvaisos.
Visi trys vyrai keliavo tuo pačiu automobiliu. Taigi kiekvienas sprendimas turėjo atitikti ne tik varžybų, bet ir ilgų kasdienių kelionių poreikius – reikėjo vietos žmonėms, degalams, įrankiams ir atsarginėms dalims.
Nuo nesėkmingo prologo iki lyderio pozicijos
Prancūzijoje esančioje Montlhéry trasoje surengtas prologas ekipažui nenusisekė. Trasa buvo šlapia, o „Range Rover“ bendrojoje įskaitoje liko maždaug aštuoniasdešimtas. Tačiau šis trumpas bandymas mažai ką pasakė apie tai, kaip automobilis važiuos Afrikoje.
Alžyro ruožuose padėtis greitai pasikeitė. Génestier mokėjo įvertinti kelio dangą, pasirinkti tinkamas provėžas ir išlaikyti tokį greitį, kad automobilis nebūtų be reikalo daužomas. Jau pirmajame greičio ruože ekipažas aplenkė daugiau kaip penkiasdešimt varžovų. 1979 m. sausio 3 d. „Range Rover“ Nr. 162 tapo bendrosios įskaitos lyderiu, aplenkęs ir motociklininkus. [3]
Iki tol ekipažui sekėsi išvengti rimtesnių techninių problemų. Vis dėlto kitą dieną vienas netikslus maršruto pasirinkimas atskleidė silpnąją važiuoklės vietą.
Sausio 4-oji: užstrigimas tarp Arlito ir Agadezo
1979 m. sausio 4 d. ekipažas važiavo per Nigerį iš Arlito į Agadezą. Viename ruože kelią dengė itin smulkios, birios dulkės, vadinamos fech-fech. Po jų paviršiumi slėpėsi gilios provėžos. „Range Rover“ ratai nusileido į jas, o abiejų tiltų korpusai atsirėmė į aukštesnį gruntą tarp vėžių. Visureigis įstrigo. [3]
Šioje situacijoje nepadėjo nei galingas V8 variklis, nei keturių ratų pavara. Dalis automobilio svorio teko į gruntą įsirėmusiems tiltams, todėl ratams nepakako apkrovos ir sukibimo, kad jie išjudintų automobilį. Centrinio diferencialo blokavimas gali padėti esant nevienodam tiltų sukibimui, bet negali pakelti į žemę atsirėmusio tilto korpuso.
Vyrai trumpai mėgino naudotis gerve, tačiau šio būdo atsisakė. Kad galėtų judėti toliau, teko pašalinti gruntą ir suformuoti pravažiuojamą kelią. Kadangi kastuvo jie neturėjo, įsigijo jį iš netoliese gyvenusių žmonių. Istoriniame ekipažo pasakojime minima, kad reikėjo sutvarkyti maždaug 300 metrų kelio atkarpą. [3]
Dėl sugaišto laiko ekipažas prarado pirmąją vietą bendrojoje įskaitoje. Tačiau automobilis nepatyrė rimto gedimo ir galėjo tęsti lenktynes. Ekipažas išsaugojo lyderio poziciją tarp automobilių.
Nuo Nigerio iki finišo Dakare
Likusiame maršrute Génestier ir toliau vairavo atsargiai, o Lemordant rūpinosi automobilio technine būkle. Geras kelio sąlygų pažinimas padėjo išvengti nereikalingų sustojimų, nors pats automobilis nebuvo nei lengviausias, nei greičiausias tarp startavusiųjų.
Artėjant prie Senegalo įvyko dar vienas nemalonus nuotykis. Kirsdami upę vyrai iš dalies užliejo „Range Rover“. Génestier 2018 m. interviu prisiminė, kad teko maždaug valandą laukti, kol variklis išdžiūvo ir buvo galima važiuoti toliau. [2]
1979 m. sausio 14 d. „Range Rover“ Nr. 162 pasiekė finišą Dakare. Bendrojoje įskaitoje jis liko ketvirtas – po Cyril Neveu ir Gilles’o Comte’o su „Yamaha“ bei Philippe’o Vassard’o su „Honda“. Artimiausi automobilių varžovai, Claude’as ir Bernard’as Marreau, su „Renault 4 Sinpar“ finišavo penkti bendrojoje įskaitoje. [1]
Kodėl šis rezultatas svarbus Dakaro technikos istorijai
Pirmojo Dakaro geriausias automobilis nebuvo specialiai lenktynėms sukonstruotas prototipas. Jo svarbiausios sistemos – V8, nuolatinė keturių ratų pavara, centrinis diferencialas ir standžiųjų tiltų pakaba – buvo sukurtos serijiniam „Range Rover“. Lenktynėms reikėjo jį pritaikyti ilgesnei kelionei, o ne iš esmės perkonstruoti.
Užstrigimas Nigeryje parodė ir tokio pasirinkimo ribas. Net ir gera traukos sistema nepadėjo, kai automobilis pakibo ant tiltų. Vis dėlto patikima mechanika, kruopštus paruošimas ir ekipažo patirtis leido įveikti visą maršrutą.
1979 m. Dakare pergalę tarp automobilių dar buvo galima pasiekti palyginti nedaug pakeitus kasdienėms kelionėms skirtą visureigį. Vėlesniais dešimtmečiais serijinių automobilių pagrindu ruoštas mašinas vis dažniau keitė specializuotos lenktyninės konstrukcijos. Pirmojo Dakaro „Range Rover“ išliko ankstyvosios epochos pavyzdžiu, kai techninis paruošimas ir ekipažo patirtis galėjo atstoti didelę gamyklinę komandą.
Susiję straipsniai
- 1979 m. Dakaras: maršrutas, dalyviai ir rezultatai
- „Range Rover Classic“: variklis, transmisija ir modelio istorija
- „Renault 4“ istorija ir jo kelias į Dakarą
Šaltiniai
- Dakaro organizatoriaus istorinė 1979 m. apžvalga – datos, maršrutas ir bendroji įskaita.
- „Le Parisien“, 2018 m. sausio 5 d. interviu su Alainu Génestier – tiesioginiai vairuotojo prisiminimai.
- „Dakar d’Antan“, 2009 m. spalio 28 d., „Range Rover n°162“ – ekipažo pasiruošimas, lenktynių eiga ir užstrigimas.
- „Land Rover“, „Range Rover Celebrates Its 40th Birthday“ – serijinio modelio istorija bei konstrukcija.
- „Land Rover FAQ“, „Range Rover Gearboxes“ – LT95 ir paskirstymo dėžės technika.