1979 m. yra pirmosios Dakaro laidos kanoniniai metai: ralis prasidėjo 1978 m. gruodį, finišavo 1979 m. sausį. Ši apžvalga jungia oficialią istorinę organizatoriaus statistiką, maršrutą, patikrintus rezultatus ir pirmųjų techninių sprendimų kontekstą. Duomenų bazės aprėptis bus plečiama.
Pirmoji laida: 1978 m. gruodžio 26 d. – 1979 m. sausio 14 d.
Prieš tai, kai Dakaras tapo gamyklinių komandų ir specialiai sukurtų prototipų arena, 1978 m. gruodžio pabaigoje Paryžiuje prasidėjo visai kitokio tipo varžybos. Į tūkstančius kilometrų per Afriką išsirengė itin skirtingomis transporto priemonėmis važiavę entuziastai, tarp jų – motociklininkai, lengvųjų automobilių ir sunkvežimių ekipažai. Ši pirmoji laida tampa Dakaras.eu pradine technine atskaitos linija: vėlesniais metais tikrinsime, kas nuo jos keitėsi.
Faktų suvestinė
| Oficiali laida | 1979 m. (startas 1978-12-26, finišas 1979-01-14) |
|---|---|
| Startas | Place du Trocadéro, Paryžius |
| Finišas | Dakaras, Senegalas |
| Maršruto ilgis | Organizatoriaus istorinėje medžiagoje – apie 10 000 km |
| Startavusių transporto priemonių skaičius | 182 (istorinėje statistikoje nurodoma 80 automobilių, 90 motociklų ir 12 sunkvežimių) |
| Finišavusių transporto priemonių skaičius | 74 |
| Bendros įskaitos pirmasis | Cyril Neveu, „Yamaha XT500“ |
| Pirmasis automobilis | Alain Genestier, Joseph Terbiaut ir Jean Lemordant, „Range Rover“; ketvirta vieta bendroje įskaitoje |
| Kitas ryškus automobilis | Claude ir Bernard Marreau, „Renault 4 Sinpar“ Nr. 131; penkta vieta bendroje įskaitoje, antras automobilis |
Statistikos pastaba: ASO istorinės apžvalgos 1979 m. dalyje nurodytos 182 startavusios transporto priemonės, tačiau kitoje organizatoriaus istorijos laiko juostos versijoje kalbama apie 170 „nuotykių ieškotojų“. Tai skirtingai įvardyti ir kol kas galutinai nesuderinti dydžiai. Nekeičiame jų vieno kitu, kol nenustatytas originalus skaičiavimo pagrindas.
Maršrutas ir etapų chronologija: nuo Monléry iki Rožinio ežero
Organizatoriaus retrospektyviniame leidinyje pirmojo Dakaro maršrutas aprašytas per Prancūziją, Alžyrą, Nigerį, Malį, Aukštutinę Voltą (dabar Burkina Fasas) ir Senegalą. Tai daugiau nei geografinis sąrašas: kiekviena teritorija reiškė skirtingą kelio dangą, orientavimosi sąlygas, degalų poreikį ir ekipažo strategiją. Organizatorius nurodo 10 000 km bendrą trasą ir 3 168 km specialiųjų atkarpų, tačiau jų suma pagal vėliau aprašytus atskirus greičio ruožus nevisiškai sutampa dėl neutralizavimo ir apvalinimo – šį skirtumą būtina pateikti kaip istorinės metodikos klausimą, o ne matematiškai „sutaisyti“.
| Atkarpa | Maršrutas ir distancija (organizatoriaus retrospektyva) | Ypatybė |
|---|---|---|
| Prologas | Monléry, 3,6 km | Trumpas įvadinis bandymas Prancūzijoje. |
| 1 | Paryžius – Alžyras | Kelionė ir persikėlimas į Afriką. |
| 2 | Alžyras – Tamanrasetas, 2 370 km | 270 km Reggane–In Salah greičio ruožas. |
| 3 | Tamanrasetas – Agadezas, 870 km | Trys greičio ruožai: 373 km, 230 km ir 231 km. |
| 4 | Agadezas – Niamėjus, 920 km | 230 km Tahoua–Talchot greičio ruožas. |
| 5 | Niamėjus – Gao, 448 km | Neutralizuota atkarpa; neinterpretuoti kaip aktyviai skaičiuotą greičio ruožą. |
| Poilsis | Gao, sausio 8 d. | Poilsio diena įtraukta į oficialią laidos chronologiją. |
| 6 | Gao – Bamako, 1 250 km | 600 km Gao–Mopti greičio ruožas. |
| 7 | Bamako – Nioras | 417 km greičio ruožas. |
| 8 | Nioras – Dakaras, 866 km | Nioras–Kayesas 270 km; Bakelis–Dakaras 96 km. |
Šis etapų sąrašas remiasi Dakaro organizatoriaus retrospektyva, 1979 m. skyriaus 6–8 p. Tai vėliau parengtas istorinis šaltinis, o ne originali 1978 m. kiekvieno ekipažo kelio knyga. Nenurodome tariamai tikslių GPS koordinačių ar neegzistuojančių originalių žemėlapių failų.
Ką pakeitė ne greitis, o patikimumas ir orientavimasis?
Organizatoriaus istorijoje aiškinama, kad po Alžyro – Tamanraseto etapo sėkmingai važiavo „Range Rover“ ekipažai, o Tamanraseto – Agadezo atkarpoje kai kurie konkurentai suklydo Aïro vietovėse. Motociklininkai tuo pasinaudojo ir užėmė aukštas bendros įskaitos vietas. Ilguose ruožuose svarbus ne vien maksimalus technikos greitis, bet ir gebėjimas rasti kelią bei sėkmingai pasiekti kitą kontrolės vietą.
Nigerio Tahoua–Talchot ruože organizatoriaus apžvalga mini Jean-Claude’o Olivier rankos traumą ir kitų dalyvių pasitraukimą. Gao–Mopti 600 km ruože kritęs Patrickas Schaalas neteko lyderio pozicijos ir iškilo Cyril Neveu. Tai konkretus įvykis, kurį galime naudoti aiškindami ilgų greičio ruožų riziką, tačiau medicininės detalės pateikiamos kaip organizatoriaus retrospektyvos informacija, ne mūsų pačių diagnozė.
Bamako–Nioro 417 km greičio ruože, anot retrospektyvos, per leistiną laiką finišavo tik vienas dalyvis – Philippe’as Vassard’as su „Honda“. Tai ryški organizacinė ir sportinė ypatybė; galutiniam rezultatų modeliui dar reikalingos originalaus reglamento taisyklės apie maksimalų leistiną laiką, vėlavimą ir nuobaudas.
1979 m. automobilių ir motociklų greičio ruožų nugalėtojai – kuo skyrėsi įskaitos?
Istoriniame dokumente pateikiami atskiri automobilių ir motociklų greičio ruožų laimėtojai, nors galutinė rezultatų lentelė buvo bendra. Todėl konkretaus tipo transporto priemonės greičio ruožo laimėjimo nereikia automatiškai tapatinti su geriausiu absoliučiu to ruožo laiku.
| Greičio ruožas | Automobilio ekipažas (pagal ASO lentelę) | Motociklininkas |
|---|---|---|
| Monléry prologas | Neveu / Gaignault – „Range Rover“ | Christian Desnoyers – „Honda“ |
| Reggane–In Salah | Privé / Privé – „Range Rover“ | Christian Rayer – „Yamaha“ |
| Tamanrasset–In Guezzam | Neveu / Gaignault – „Range Rover“ | Rudy Potisek – „Yamaha“ |
| Assamaka–Arlit | Daurageon / Prechet – „Renault“ | Patrick Schaal – „Yamaha“ |
| Arlit–Agadez | Moreau / Touya – „Peugeot“ | Jean-Claude Olivier – „Yamaha“ |
| Tahoua–Talchot | Claude ir Bernard Marreau – „Renault“ | Jean-Claude Olivier – „Yamaha“ |
| Gao–Mopti | Terbiaut / Genestier – „Range Rover“ | Gilles Comte – „Yamaha“ |
| Bamako–Nioras | Cavalleri / Giraudo – „Fiat“ | Philippe Vassard – „Honda“ |
| Nioras–Kayesas | Lentelėje nenurodytas | Christian Rayer – „Yamaha“ |
| Bakelis–Dakaras | Rigal / Rochette – „Range Rover“ | Gilles Comte – „Yamaha“ |
Šaltinis: organizatoriaus retrospektyvinio leidinio 1979 m. „Stage victories“ lentelė, 8 p. Tikrinant pavardes matomi istorinės redakcijos rašybos variantai. Įrašai laikinai išsaugomi su organizatoriaus nurodytomis formomis, o asmenų kortelėse bus normalizuoti tik gavus patikimą dokumentinį patvirtinimą.
Šiame kontekste ypač svarbi brolių Marreau pergalė automobilių greičio ruožo įskaitoje Tahoua–Talchot. Tai rodo, kad jų „Renault 4 Sinpar“ ne tik sugebėjo finišuoti penktoje bendros įskaitos vietoje, bet turėjo ir konkretaus etapo sportinį rezultatą. Vis dėlto tai savaime nieko neįrodo apie lenktyninio variklio galingumą ar automobilio homologaciją – tam reikia atskiro techninio dokumento.
Kas buvo pirmosios laidos bendros įskaitos pirmajame dešimtuke?
| Vieta | Dalyvis arba ekipažas | Technika |
|---|---|---|
| 1 | Cyril Neveu | Yamaha |
| 2 | Gilles Comte | Yamaha |
| 3 | Philippe Vassard | Honda |
| 4 | Alain Genestier / Joseph Terbiaut / Jean Lemordant | Range Rover |
| 5 | Claude ir Bernard Marreau | Renault 4 Sinpar |
| 6 | Alain Schaecht | Honda |
| 7 | Giraudo / Cavalleri | Fiat |
| 8 | Christian Rayer | Yamaha |
| 9 | Carletti / Carletti | Fiat |
| 10 | Pichot / Vandekerhove / Dutery | Toyota |
Organizatoriaus retrospektyvoje yra ir daugiau finišavusių dalyvių iki 74-os vietos. Pilną lentelę verta perkelti į struktūrizuotą dalyvių duomenų bazę, kur pavardės, starto numeriai, transporto priemonės ir šaltiniai turėtų atskiras laukų kilmės žymas. Prie šio metų pasakojimo kol kas pateikiamas pirmasis dešimtukas.
Kaip skaityti 1979 m. rezultatus?
Pirmųjų varžybų absoliuti įskaita nebuvo tokia pati kaip šiuolaikinė atskirų motociklų, automobilių ir sunkvežimių klasių rezultatų sistema. Pirmąsias tris bendros įskaitos vietas užėmė motociklininkai: Cyril Neveu ir Gilles Comte su „Yamaha“ bei Philippe Vassard su „Honda“. „Range Rover“ ekipažas buvo ketvirtas, o „Renault 4“ – penktas. Todėl formuluotės „ketvirta vieta automobilių kategorijoje“ ar „penkta vieta automobilių kategorijoje“ būtų klaidinančios.
Detalų rezultatų modelį kursime tik peržiūrėję originalius laikų protokolus ir taisykles: bendroje įskaitoje nurodysime bendrą vietą, o „pirmas automobilis“ bus paaiškintas atskirai kaip technikos tipo pozicija.
Trasos ir navigacijos sąlygos
Paryžius–Dakaras nebuvo vien lenktynės per smėlį. Tai ilga kelionė per skirtingas valstybes, kelių dangas, klimato ir orientavimosi situacijas. Oficialioje istorijoje minimos Prancūzija, Alžyras, Nigeris, Malis, tuometinė Aukštutinė Volta ir Senegalas. Pirmojo ralio maršruto skaitmeninį žemėlapį braižysime tik turėdami pakankamai tikslią etapų ir kontrolės taškų informaciją.
Navigacijos technologijas vertinsime pagal konkretaus laikotarpio dokumentus. Vėliau įprasime naudoti GPS, elektroninius kelio knygos įtaisus ir kitus prietaisus, bet tokios sistemos neturi būti anachronistiškai įrašytos į 1979 m. automobilio kortelę.
Technika kaip atskaitos taškas
1979 m. startavusios mašinos itin įvairios. Vienam ekipažui svarbiausia buvo motociklo lengvumas ir paprastumas, kitam – automobilio važiuoklė, degalų atsargos, mechanikos aptarnavimo galimybės. Toks skirtingų sprendimų susidūrimas leidžia nagrinėti ne vien rezultatą, bet ir jo priežastis.
„Yamaha XT500“. Bendros įskaitos nugalėtojo motociklo pagrindas buvo serijinis keturtaktis bekelės modelis. Gamintojas išskiria šio tipo ilgaamžiškumą ir sukimo momentą, tačiau individualias 1979 m. modifikacijas pateiksime tik patikrinę.
„Range Rover“. Pirmojo automobilio finišo istorijoje svarbi didesnės konstrukcijos, V8 variklio ir pasiruošimo kelionei tema. Tikslūs rezervuarų, atsarginių detalių ir transmisijos duomenys bus perkeliami į atskirą originalaus ekipažo automobilio kortelę.
„Renault 4 Sinpar“. Mažas serijinio automobilio pagrindu ruoštas 4×4 variantas suteikia galimybę lyginti pradinę gamyklinę platformą ir pačių sportininkų įdiegtą mechaniką. Visos „Renault 4“ gamybos ir variklių gamos istorija turi būti atskira nuo būtent 1979 m. startavusios Nr. 131 mašinos.
Septynios moterys ir pirmieji Dakaro reportažai
1979 m. organizatoriaus istorinėje statistikoje užfiksuotos septynios startavusios moterys – visos motociklininkės. Bendroje įskaitoje aukščiausiai finišavusi Martine de Cortanze su „Honda 250 XLS“ buvo 19-a. Ši informacija nėra atskira moterų čempionato evoliucija; ji padeda tiksliai dokumentuoti pirmosios laidos dalyvių sudėtį ir palyginti ją su kitų metų starto laukais.
Ralyje dalyvavo ir apie 20 žurnalistų iš 13 žiniasklaidos priemonių. RTL radijo komanda su Maxu Meynier rengė tiesiogines vakarines transliacijas iš „Toyota Land Cruiser“. Tai šaltiniuose užfiksuotas ankstyvosios Dakaro organizacijos požymis: techninė pagalba, žiniasklaidos perdavimas ir mobilus personalas buvo svarbūs jau pirmajame renginyje, nors dabartinės palydovinės ryšių technologijos dar nebuvo naudojamos.
Dar vienas išskirtinis startas – 1927 m. „Renault KZ“, su kuriuo Philippe’as Hayat, Jean-Pierre’as Domblides’as ir Danielis Nolanas nusprendė įveikti maršrutą. Šis ekipažas suteikia atskirą būsimos istorinės kortelės temą: seno automobilio išlikimas ekstremaliomis sąlygomis, aptarnavimo galimybės ir motyvai dalyvauti tokioje varžybų formoje. Konkrečių jo gedimų ar finišo be papildomų dokumentų nepriskirsime.
Žmonės, o ne tik pavardės rezultatų sąraše
Pirmuosius metus sudarysime taip, kad kiekvienas patikimai nustatytas dalyvis galėtų turėti atskirą biografiją. Tokiu būdu nuo 1979 m. įskaitos pereisime į Cyril Neveu motociklininko karjerą, Claude’o Marreau vairuotojo istoriją ir Bernard’o Marreau šturmano pasiekimus. Juose galės būti dokumentuoti ir kitų varžybų rezultatai, jei jie reikšmingi asmens sportinei biografijai.
Reglamentai ir nežinomi duomenys
Kol pilna originalaus 1979 m. techninio reglamento kopija neidentifikuota, nerašysime apie tikslius tada galiojusius galios, degalų talpų ar transporto priemonių klasių apribojimus kaip apie patvirtintus faktus. Dabartinių ralio reidų taisyklių taip pat netaikysime atgaline data. Šiame puslapyje bus kaupiamos šaltinių spragos ir vėlesni tyrimų papildymai.
Susieti išsamūs įrašai
Šį pirmųjų metų archyvą jau papildo serijinio „Renault 4“ modelio istorija ir Cyril Neveu biografija su XT500 technikos analize. Claude’o bei Bernard’o Marreau asmeninės biografijos ir konkretus 1979 m. „Renault 4 Sinpar“ techninis dosjė yra rengimo stadijoje.
Daugiau apie 1979 m. techniką ir žmones
- „Range Rover“ Nr. 162 – pirmojo Dakaro geriausiai finišavęs automobilis, ekipažas ir modifikacijos.
- „Range Rover Classic“ – serijinis V8, LT95 ir 4×4 sistemos konstrukcija.
- 1979 m. „Honda XL250S“ – Vassard, de Cortanze ir techniniai gamintojo parametrai.
- Schaecht šeimos „Toyota BJ“ Nr. 157 ir „Honda“ Nr. 52: privataus ekipažo mechanika.
Šio laikotarpio enciklopedijos struktūra
- 1979 m. maršruto ir rezultatų patikslinimas.
- Automobilių, motociklų ir sunkvežimių dalyvių sąrašas (tiek, kiek patikimai dokumentuota).
- Transporto priemonių techninės kortelės, atskirtos nuo serijinių modelių istorijos.
- Atskiri žmonių ir komandų profiliai.
- Technikos žinynas ir reglamentų raida, susieta su dokumentuotais metais.
Kitas chronologijos žingsnis: 1980 m. laida, kurią palyginsime su 1979 m. tik po atitinkamo tyrimo. Vėlesnių metų detales galima paminėti asmens biografijoje, tačiau tai nėra išsamios tų metų analizės pakaitalas.
Šaltiniai
- Dakar.com – organizatoriaus istorinė laiko juosta ir 1979 m.
- Dakar.com – 1977–1978 m. lenktynių atsiradimo chronologija (greta 182 mašinų nurodo 170 „adventurers“).
- Yamaha Motor – XT500 ir ankstyvojo Dakaro kontekstas.
- Dakardantan – Marreau Nr. 131 šaltinio kortelė.
- Renault – serijinio Renault 4 istorija.
- Dakaro organizatoriaus „Retrospective 1979–2007“ – 1979 m. skyriaus 6–9 p.: 182/74, 3168 km, maršrutas, nugalėtojai, istorinio pirmojo dešimtuko ir greičio ruožų lentelės. PDF išsaugotas trečiosios šalies archyve, todėl iki skaitmeninės duomenų bazės publikavimo tikrinami jo autentiškumas ir redakcijos versija.
- Yamaha Motor Europe – privatus Neveu ir „Sonauto“ Gilles Comte 1979 m. rezultatų bei komandos statuso atskyrimas.
Neužbaigta: visų 182 registruotų dalyvių pirminių starto dokumentų rinkinys, 1979 m. originalus techninis reglamentas, starto ir finišo skaičių 170/182 metodikos suderinimas, originali etapų kelio knyga, pilno 74 finišavusiųjų sąrašo duomenų įvedimas, istorinių nuotraukų licencijos.